Atributika

GIMNAZIJOS HIMNAS sound

 

GIMNAZIJOS HERBAS

geros_spalvosmaz

 

Skydas apverstu dvišakiu padalytas į tris laukus. Pirmajame mėlyname auksinis jėzuitų ženklas:  liepsnų    aureole apsupta monograma IHS su kryžiumi viršuje ir trimis vinimis apačioje. Antrajame  raudoname lauke  sidabrinė tauro galva su auksiniu kryžiumi tarp ragų. Juodoje skydo papėdėje  auksinis varpelis, lydimas  dviejų sidabrinių aštuoniakampių žvaigždžių. Po skydu lotyniškas devizas:  AD MAJORA NATUS SUM.

 

 

   ISTORIJĄ PRISIMENANT...

 

Vienuolijos yra vienas iš įspūdingiausių krikščioniškos kultūros reiškinių viduramžių Europoje. Jos kuravo mokslą, švietimą, knygų meną, rūpinosi slauga ir švietimu, kovojo su kitatikiais ir erezijomis, daug prisidėjo prie krikščionybės platinimo. Jau Mindaugo Lietuvoje minimi pranciškonų ir dominikonų vienuoliai. XIV a., dar iki antrojo Lietuvos krikšto, Lietuvoje veikė Pranciškonų ir Dominikonų vienuolijos, turėjusios 7 vienuolynus. Po Lietuvos krikšto vienuolijų skaičius pradėjo sparčiai augti. Tiesa, iš pradžių vienuolijas kūrė užsieniečiai, tad ir jų įsteigti vienuolynai priklausė kitų šalių provincijoms. Pirmąją savarankišką provinciją Lietuvoje 1530 m. įkūrė bernardinai. 1608 m. atsirado Jėzuitų, 1617 m. - Bazilijonų (unitų), 1647 m. - Dominikonų, 1686 m. - Pranciškonų konventualų, vėliau - kitos vienuolijos.

 

Vienuolijų, ypač senųjų, heraldika turi internacionalinį pobūdį. Ji kažkiek primena senąją cechų heraldiką, nes kai kurios tiek Lietuvoje, tiek užsienyje veikusios tos pačios regulos vienuolijos turėjo beveik identiškus arba labai mažai tarpusavyje besiskiriančius herbus. Be to, dalies vienuolijų naudotus ženklus vadinti herbais galima tik sąlygiškai, nes jie vaizduoti be skydų, dažnai nespalvoti. Kartais tik herbų piešėjai tokius ženklus suheraldindavo. Pavyzdžiui, XVII a. antrojoje pusėje Johanno Weichardo Valvasoro sudarytame herbyne geltonas jėzuitų ženklas nupieštas baltame lauke.

Bene geriausiai Lietuvoje pažįstamas Jėzuitų arba Jėzaus draugijos (lot. Societatis Iesu, SI) ženklas (emblema). Tai susiję ne tik su jėzuitų veikla kontrreformacijos laikotarpiu, bet ir su seniausia mūsų regiono aukštąja mokykla - Vilniaus akademija (universitetu), įkurtu 1579 m. Iki 1773 m. ją valdė jėzuitai, net universiteto herbe raitelio skyde vaizduotas jėzuitų ženklas, o rektorių antspaudai turėjo vien jėzuitų emblemą. Tad išliko dešimtys jos atvaizdų knygose, bažnyčių interjeruose ir eksterjeruose, kulto reikmenyse ir kitur. Per 100 įvairių jėzuitų antspaudų, daugiausia iš buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, 1912 m. paskelbė kun. Kazimierzas Konopka. Išliko ir XVII a. pradžios Vilniaus jėzuitų kolegijos (dabartinės gimnazijos pirmtakės) rektoriaus antspaudas bei jos pirmojo rektoriaus Stanislovo Varševickio privatus signetas su jėzuitų ženklu.

 

Paprastai jėzuitų ženkle vaizduota Kristaus monograma, susideda iš trijų raidžių IHS, virš jų esančio lotyniško kryžiaus ir trijų vinių apačioje. Beveik visada minėtus simbolius supa spinduliuojančios (liepsnojančios) aureolės. Pirmasis minėtą monogramą XVI a. panaudojo Jėzaus draugijos įkūrėjas Ignacas Inigo de Loyola (1491-1556) ir netrukus ji taip susiliejo su Jėzaus draugija, kad imta vadinti tiesiog jėzuitų ženklu. Su ja susijęs ir Jėzaus draugijos naudojamas devizas: AD MAJOREM DEI GLORIAM (Didesnei Dievo Garbei). Būtina pažymėti, kad IHS monograma žinoma jau VII-VIII a. Tai lotynizuota versija graikiškos monogramos IHC, kilusios iš Jėzaus vardo IHΣOYΣ (IHCOYC), sen. lot. forma Ihesus. Viduramžiais, kai ypač buvo mėgstami įvairūs galvosūkiai, manyta, kad IHS reiškia In Hoc Signo vinces, Iesus Hominum Salvator, In Hoc Salus ir kitas prasmes. Jėzaus draugija, perėmusi senąją IHS monogramą, jai taip pat suteikė keletą prasmių. Bene labiausiai paplitęs aiškinimas, kad sutrumpinta Jėzaus vardo monograma IHS reiškia Iesu Humilis Societas (Jėzus paklusniųjų draugas). Kiti IHS monogramos interpretavimai, kaip Iesum Habemus Socium, pasak Konopkos, visai nepagrįsti. Trys vinys - Kristaus kančios simbolis ir viena iš jėzuitų gintų dogmų, kad Kristus prie kryžiaus buvo prikaltas trimis, o ne keturiomis vinimis, kaip, pavyzdžiui, jis rodomas stačiatikių bažnyčioje.

 

Laikantis heraldikos taisyklių, gimnazijų herbuose nutarta auksinę jėzuitų emblemą vaizduoti mėlyname lauke. Mėlyna spalva paprastai siejama su dangumi ir yra ištikimybės, dieviškosios išminties, pastovumo ir sąžiningumo spalva.

Kauno miesto herbe nuo XV a. pradžios vaizduotas tauras. Jis atsirado, matyt, ne be Vytauto žinios. Tauras - vienas iš labiausiai garbintų laukinių gyvulių Lietuvoje. Juos paprastai galėjo medžioti tik kunigaikščiai. Tauras minimas padavimuose, XVI a. diplomatų kelionių aprašymuose, istorijos veikaluose. Lietuvoje priskaičiuojama apie 20 jo vardu pavadintų ežerų, upių ir upelių, tiek pat miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Taurė, taurininkas, taurus - tai vis žodžiai, kuriems pradžią davė šis gyvulys. Tad nieko nuostabaus, kad Kauno miestui, kuris turėjos svarbią reikšmę šalies gyvenime, buvo išrinktas tauras, mūsų krašte tapęs jėgos, garbės ir taurumo simboliu. 1492 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino ir išplėtė Kauno miesto teises, virš tauro atsirado riteriškas kryžius. Jis greičiausiai susijęs su Kauno vokiečių bendruomene, kuri per jį, didėjant vietos gyventojų įtakai, siekė pabrėžti savo vaidmenį miesto gyvenime. Tačiau šios pastangos buvo neilgam. 1540 m. riterišką kryžių pakeitė lotyniškas kryžius, įstatytas tarp tauro ragų. Jo atsiradimas susijęs su Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos veikla, nukreipta prieš vokiečių ir protestantizmo įsigalėjimą Lietuvoje, naujomis miesto privilegijomis. Tauras su lotynišku kryžiumi, artimas šv. Huberto elnio simbolikai, miesto heraldikoje išliko iki XIX a. ir vėliau, keičiantis politinei situacijai, dar kelis kartus keitėsi. Šiuo metu naudojamas Kauno miesto herbas atkurtas pagal išlikusią seniausią ikonografinę medžiagą 1993 m. Kuriant Kauno jėzuitų gimnazijos herbą, panaudota tik tauro galva su kryžiumi. Heraldikoje tai vadinama pars pro toto (dalis visumos) ir reiškia, kad Kauno jėzuitų gimnazija (tauro galva) priklauso Kauno miestui (visas tauras).

 

Kauno miesto herbe nuo XV a. pradžios vaizduotas tauras. Jis atsirado, matyt, ne be Vytauto žinios. Tauras - vienas iš labiausiai garbintų laukinių gyvulių Lietuvoje. Juos paprastai galėjo medžioti tik kunigaikščiai. Tauras minimas padavimuose, XVI a. diplomatų kelionių aprašymuose, istorijos veikaluose. Lietuvoje priskaičiuojama apie 20 jo vardu pavadintų ežerų, upių ir upelių, tiek pat miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Taurė, taurininkas, taurus - tai vis žodžiai, kuriems pradžią davė šis gyvulys. Tad nieko nuostabaus, kad Kauno miestui, kuris turėjos svarbią reikšmę šalies gyvenime, buvo išrinktas tauras, mūsų krašte tapęs jėgos, garbės ir taurumo simboliu. 1492 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino ir išplėtė Kauno miesto teises, virš tauro atsirado riteriškas kryžius. Jis greičiausiai susijęs su Kauno vokiečių bendruomene, kuri per jį, didėjant vietos gyventojų įtakai, siekė pabrėžti savo vaidmenį miesto gyvenime. Tačiau šios pastangos buvo neilgam. 1540 m. riterišką kryžių pakeitė lotyniškas kryžius, įstatytas tarp tauro ragų. Jo atsiradimas susijęs su Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos veikla, nukreipta prieš vokiečių ir protestantizmo įsigalėjimą Lietuvoje, naujomis miesto privilegijomis. Tauras su lotynišku kryžiumi, artimas šv. Huberto elnio simbolikai, miesto heraldikoje išliko iki XIX a. ir vėliau, keičiantis politinei situacijai, dar kelis kartus keitėsi. Šiuo metu naudojamas Kauno miesto herbas atkurtas pagal išlikusią seniausią ikonografinę medžiagą 1993 m. Jame, kaip ir Vilniaus herbe, spalvos tos pačios. Raudoname lauke sidabrinis tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų. Kuriant Kauno jėzuitų gimnazijos herbą, panaudota tik tauro galva su kryžiumi. Heraldikoje tai vadinama pars pro toto (dalis visumos) ir reiškia, kad Kauno jėzuitų gimnazija (tauro galva) priklauso Kauno miestui (visas tauras).

 

Trečiuoju simboliu pasirinktas varpelis. Ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Europos kraštuose nuo seno varpelis naudotas mokiniams sukviesti į pamokas ir paskelbti pertrauką. Net dabartiniais laikais, kai pamokos pradžią ir pabaigą praneša šiuolaikiškos elektroninės priemonės, senasis varpelis tebenaudojamas pirmokams sutikti ir juos palydėti į klases. Net abiturientams jo skambesys praneša apie vieno gyvenimo etapo pabaigą ir kito pradžią. Praradęs pirminę prasmę, varpelis tapo mokyklos simboliu, vertu pagarbos ir heraldinio įprasminimo. Kadangi mokslą, išsilavinimą heraldikoje simbolizuoja juoda spalva (kadaise juodos universitetų profesorių togos), abiejų gimnazijų herbų skydų papėdės nuspalvintos juodai, o varpeliai - auksu. Auksas reiškia kilnumą, protingumą, o taip pat turtą ir šviesą (saulė). Dvi paskutinės sąvokos išreiškia ne tik materialųjį pasaulį. Tai ir dvasiškai turtingi, apsišvietę (išsimokslinę) žmonės. Be varpelių, panaudotos dvi lydinčios figūros. Kauno jėzuitų gimnazijos varpelį lydi dvi sidabrinės aštuoniakampės žvaigždės (reiškia atgimimą, žinojimą). Jos tarsi rodo du gimnazijos etapus ir kartu sako, kad ši mokykla Kaunui švietė ne tik praeityje. Ji, atgimusi 1991 m. ir po 6 metų atgavusi gimnazijos statusą, spinduliuoja ir dabar.

 

Pagal Dr. Edmundą Rimšą, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininką

 

  

1

Renginių kalendorius

Parama internetu

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Kauno jėzuitų gimnazija, Powered by Joomla! and designed by SiteGround web hosting